Lietuvos Respublikos delegacija aplankė Sibiro lietuvius Krasnojarske

2018 m. rugpjūčio 2 d.

Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinė–kultūrinės autonomijos ,,Lietuva“ kvietimu, 2018 m. liepos 20–25 d. dienomis, Lietuvos Respublikos delegacija, vadovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyresniosios patarėjos Daivos Zabarauskienės, dalyvavo renginiuose ,,Lietuvos šimtmečio ambasadoriai: kartu mes Lietuva“ Krasnojarske. Renginiai skirti paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir didžiausios Lietuvos istorijoje deportacijos į Sibirą 70-metį.

 

2018 metų gegužės mėnesį sukako 70 metų nuo pačio masiškiausio trėmimo, kai buvo vykdoma enkavedistų operacija „PAVASARIS“ (Весна). 1948 m. gegužės 22-ąją įvyko didžiausias Lietuvos istorijoje gyventojų trėmimas. Iš Lietuvos į šaltąjį Sibirą pajudėjo šimtai ešelonų. Iš jų sklido kraupūs verksmai, žmonių dejonės. Okupantas nežiūrėjo, kad tremiamieji neturi valgyti, gerti, maži vaikai klykė vagonuose be tyro oro. Iš Lietuvos buvo išvežta 12 tūkst. partizanų bei jų pagalbininkų šeimų. Pusei jų numatytas maršrutas į Krasnojarsko kraštą, kitiems – į Jakutiją. Tremtiniai turėjo dirbti miško ruošos įmonėse.

 

Ne visiems buvo lemta grįžti. Apie trečdalis tremtinių ir politinių kalinių atgulė svetimoje žemėje, daugelio nežinoma net palaidojimo vieta. Maždaug ketvirtadalis likusių gyvųjų išsibarstė Rusijos platybėse, aplinkybės privertė ten likti, o neretai ir nutautėti. Dramatiški ir tragiški daugelio tūkstančių rezistentų bei tremtinių likimai ir jų valia grįžti Tėvynėn visada turėtų likti tautos atmintyje. 2002 m. surašymo duomenimis vien tik Krasnojarsko krašte gyveno 3 829 lietuviai, daugiausiai – tremtiniai ir jų palikuonys.

 

Siekdami sutelkti Sibiro platybėse išsisklaidžiusius tautiečius, pagerbti lageriuose kalėjusius ir amžinam poilsiui atgulusius, taip pat likusius gyvus mūsų tautos genocido liudytojus, darsyk prisiminti, kodėl ir kaip dalis lietuvių tautos atsidūrė tame krašte, susipažinti, kaip sekasi tiems, kurie ten liko ir jiems ši šalis tapo antrąja tėvyne, taip pat susitikti su Sibiro lietuvių bendruomenėmis, užmegzti glaudesnius kultūrinius ryšius, kartu suteikti informaciją norintiems grįžti į Tėvynę tremtiniams, politiniams kaliniams ir jų šeimų nariams jiems rūpimais klausimais, į Krasnojarską vyko 11 asmenų delegacija iš įvairių suinteresuotų institucijų – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus vyresnioji patarėja Jovita Kuzmickienė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Komunikacijos skyriaus patarėjas Donatas Jankauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimų programų skyriaus vedėja Dalė Rudienė, Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Departamentas) Turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojas Algirdas Černiauskas ir šio departamento Socialinių programų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gudelytė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės Dana Miškinienė ir Birutė Stankevičienė, Tarptautinės solidarumo ir demokratijos asociacijos ,,Mes“ pirmininkė Gitana Buivydaitė, internetinio portalo DELFI žurnalistas Martynas Žilionis, taip pat 15 dalyvių iš Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“. Renginiuose dalyvavo Azijos ir Sibiro lietuvių bendruomenių atstovai: Altajaus, Buriatijos, Krasnojarsko, Irkutsko, Jakutijos, Bratsko, Ust Iljimsko ir Kazachstano lietuvių bendruomenės atstovai.

 

Susitikimai su lietuvių bendruomenių atstovais sujaudino savo nuoširdumu ir tragiškomis istorijomis. Žmonės apsisprendė būti lietuviais, nežiūrint į gana prieštaringą vietos valdžios požiūrį į kitokius, t. y.  į ne rusus. Tai, ką mes čia Lietuvoje natūraliai gavome nuo gimimo – kalbą, tradicijas, dainas, šokius ir kt., – jiems ateina tik milžiniškų pastangų dėka, nes tenka visko išmokti pačiam – kalbos, tradicijų, dainų, šokių. Susitikimuose Sibiro bendruomenių atstovai kalbėjo apie kasdienius darbus ir rūpesčius, apie veiklos perspektyvas, buvo reiškiama padėka Lietuvai už teikiamą paramą, tačiau apgailestaujama, kad mažai skiriama dėmesio ten gimusiai jaunajai kartai – jaunimas norėtų išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su tautos tradicijomis ir menu. Taip pat pareikštas nusivylimas, kad siaurinama Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą programa, nes, įvertinant didžiulius Sibiro plotus, atstumus ir gyvenimo sąlygas, ne visi galėjo sužinoti apie Lietuvoje veikiančią programą ir pareikšti norą grįžti nuolat gyventi į Lietuvą. Buvo daugiau kalbama apie tremtinių vaikų ir vaikaičių problemas, o tai reiškia, kad ten gimusi jaunoji karta neabejinga savo protėvių kraštui.

 

Renginių dalyviai, atvykę iš kitų kraštų, persirengę tautiniais lietuvių drabužiais dainavo lietuviškas dainas, skaitė eiles. Krasnojarsko vietinio ansamblio artistai sudainavo kelias lietuvių liaudies dainas, atmosfera visuose renginiuose buvo nepaprastai šilta. Čia, Sibire, toli nuo Baltijos krantų toks nuoširdus savamokslių kolektyvų pasirodymas sukuria ypatingą nuotaiką – Tėvynės ilgesį, meilę ir pagarbą savajam kraštui.

 

Aktyviausiems Krasnojarsko lietuvių bendruomenės nariams delegacijos vadovė įteikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padėkos raštus. Drauge su jais Departamento darbuotojai įteikė gražiai paruoštus krepšelius su lietuviška duona ir suvenyrais iš Lietuvos. Už aktyvią visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padėkos raštu ir Departamento atminimo ženklu ,,Garbės ženklas“ apdovanoti Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis ir jo pavaduotojas, lietuviškos mokyklos įkūrėjas ir vadovas prof. Saulius Sidaras.

 

Didžiulį įspūdį paliko Krasnojarsko Draugystės namuose surengtos lietuviškos parodos: paroda ,,Duona, su kuria mes užaugome", Tautinio kostiumo paroda, ,,Lietuviški karpiniai: Mano Lietuva“ bei mezginių su lietuviškais ornamentais parodos. Ypač visus sužavėjo lietuviška duona, kuria buvo vaišinami renginių dalyviai ir svečiai. Lankantis vietos televizijos laidoje, kur, lietuvių nuostabai, aiškiai ir be jokių išvedžiojimų buvo įvardinta, kad Lietuva švenčia savo valstybės šimtmetį, taip pat buvo vaišinama lietuviška duona.

 

Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“ šokiai, spalvingi tradiciniai kostiumai iš visų Lietuvos regionų, pristatyti renginiuose, paliko įspūdį ne tik Sibire gyvenantiems lietuvaičiams, bet ir Krasnojarsko krašto ir miesto gyventojams bei jo svečiams, kaip ir dainos bei giesmės visados skambėjusios renginiuose, taip pat tvarkant tremtinių ir politinių kalinių kapus merkiant lietui ir siūruojančioms eglėms pritariant ir aukojant šv. Mišias, jomis pagerbiant visų nuo Lietuvos atskirtų, už Lietuvą kentėjusių ir Lietuvai savo gyvenimus bei darbus skyrusių lietuvių atminimą.

 

Reikėtų atskirai pažymėti, kad nuo pat renginių Krasnojarske pradžios, Lietuvos delegacijos nariai nuoširdžiai dirbo ir renginio pertraukų metu bei pasibaigus renginiams individualiai bendravo su renginių dalyviais. Konsultacijos suteiktos vizų ir pilietybės klausimais, daugelį domino socialiniai grįžtančiųjų į Lietuvą reikalai, teisinio statuso suteikimo, turto grąžinimo ir kiti klausimai. Į visus paklausimus buvo atsakyta kvalifikuotai ir išsamiai arba susitarta, kad pateikus papildomus duomenis bus atsakyta raštu.

 

Išsiskyrėme su viltimi, kad tarp Sibiro lietuvių ir jų Tėvynės ryšiai bus dar glaudesni ir praktiškesni.

Sudie! Iki pasimatymo, brangūs tautiečiai, gyvenantys Sibire!

 

Reportažą apie Krasnojarske minimą Lietuvos šimtmetį galite peržiūrėti čia.