Lietuvos delegacija aplankė tremties ir kalinimo vietas, buvusius lagerius ir politinių kalinių kapavietes Kazachstano stepėse

2017 m. birželio 19 d.

Karagandos lietuvių bendruomenės LITUANICA kvietimu 2017 m. birželio 9–15 d. Lietuvos Respublikos delegacija, vadovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėpties departamento Lygių galimybių skyriaus vedėjos Eglės Čaplikienės, dalyvavo projekto „Neužgyjantys istorijos randai“ renginiuose Kazachstano ir Kirgizijos Respublikose.

 

Delegacija, kurios sudėtyje įvairių suinteresuotų institucijų atstovai: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus vyresnioji patarėja Daiva Vežikauskaitė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Komunikacijos skyriaus patarėjas Donatas Jankauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė, Specialiųjų globos namų „Tremtinių namai“ direktorius Dalius Bitaitis, Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus vedėjas Rimvydas Ūsas ir šio departamento vyriausioji specialistė Rima Gudelytė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Rasa Juzukonytė, verslininkas, Sibiro lietuvių rėmėjas Ramutis Petrikis, Karelijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Gitana Buivydaitė, Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Saulius Sidaras, Inovacijų ir kompetencijų ugdymo instituto valstybinės kalbos lektorė Gražina Jurgutavičiūtė, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komiteto korespondentai Zinaida Paškevičienė ir Skirmantas Pabedinskas, taip pat Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, dalyvavo oficialiuose renginiuose pagerbiant žuvusiuosius ir išgyvenusius mūsų tautos genocido liudytojus. Keliavome tremties ir kalinimo vietomis, aplankėme buvusius lagerius ir politinių kalinių kapavietes, susitikome su Kazachstano lietuvių bendruomenėmis Karagandoje, Astanoje, Almatoje ir Kirgizijos Respublikoje, Biškeke.

 

Jaunimui Kazachstano pavadinimas byloja apie didžiulę egzotišką vidurinę Aziją, o dažnam vyresnio amžiaus žmogui tebekelia šiurpą: į šios šalies lagerius sovietai iš Lietuvos ir kitų šalių išvežė tūkstančius politinių kalinių ir tremtinių. Karlagas, Pesčianlagas, Steplagas, Balchašas, Dolinka, Žezkazganas-Rudnikas, Karabas, Alžyras, Kingyras, Spaskas... Šie ir daug kitų lagerių buvo Kazachstane. Dešimtys tūkstančių į juos gyvuliniais vagonais atvežtų vyrų, moterų ir vaikų turėjo Kazachstano stepėse sukurti galingą industrinę ir karinę pramonę, kuri padarytų SSRS pirmaujančia imperija, kad visas pasaulis ją gerbtų ir jos bijotų. Dirbdami katorginius darbus tie XX amžiaus vergai buvo dar ir niekinami, luošinami fiziškai ir dvasiškai, marinami badu, mušami, kankinami, žudomi.

 

1930 metais buvo įsteigtas GULAG – Vyriausioji lagerių valdyba, vadovavusi šimtams lagerių visoje SSRS. Ne savo valia Kazachstanui teko priimti 1,3 mln. žmonių, deportuotų iš visos SSRS. 1931 m. buvo įkurtas Karagandos lagerių tinklas, kuris sutrumpintai vadinamas Karlagu (Karagandinskije lageria). Jis apėmė kelias dešimtis lagerių ir veikė iki 1959-ųjų. Manoma, kad šiuose lageriuose, išsidėsčiusiuose buvusios Kazachijos SSR teritorijoje, nuo 1940 m. iki 1956 m. kalėjo per 15 000 lietuvių, nuteistų remiantis politiniais kaltinimais. Politinių represijų aukų muziejuje, įsteigtame buvusioje Karlago vadavietėje Dolinkos kaime, eksponuojami dokumentai rodo, jog pirmus vadinamuosius specialiuosius perkeltuosius – politinius kalinius ir tremtinius – NKVD atvežė į Karagandos sritį 1929 metais. Apie baisų lagerį byloja netoli Karlago vadavietės, Dolinkoje, esančios Mamočkino (Mamyčių) kapinės, lageryje gimusių mažylių kapinės. Šių vaikų asmens bylose ten, kur įrašomos tėvų pavardės, tebuvo raidės NKVD. "Deti NKVD" (NKVD vaikai).

 

ALŽIR – išvertus iš rusų kalbos – Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny, t. y. Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris. Unikali, galbūt net visame pasaulyje vienintelė tokia stovykla. Tik labai lakios vaizduotės žmonės, jei galima juos taip pavadinti, galėjo sumanyti areštuoti ir uždaryti į lagerį sušaudytų vadinamųjų liaudies priešų žmonas ir vaikus. 1938–1953 m. šioje vietoje kalėjo daugiau kaip 20 tūkst. moterų. Memorialo marmuro sienoje iškalta 7620 čia žuvusių moterų pavardžių. Tarp jų – keturiolikos lietuvių. Šiame lageryje kalėjo 60 tautybių moterys.

 

Neįgaliųjų lageris SPASKAS įsteigtas po Antrojo pasaulinio karo. Didžiojo Kingyro kalinių sukilimo metu Spasko lageryje kalėjo 15 tūkst. kalinių, tarp jų – 330 moterų. Didžioji dauguma Spasko lageryje buvo neįgalieji bei nepagydomi ligoniai. Į Spaską iš kitų lagerių suveždavo kalinius numirti, tačiau net ir sunkiausi ligoniai buvo varomi į darbą. Dirbo neįgalieji be rankų, be kojų, akli, kurti. Berankiai iš akmenų karjerų nešiojo akmenis statyboms ant kaklo pakabintuose maišuose, aklieji – pririšti prie reginčiųjų ir t. t. Esant tokiam kontingentui, kalinių mirtingumas lageryje buvo labai didelis. Kasdien mirdavo dešimtys ir daugiau kalinių, tačiau bendras jų skaičius nemažėjo, nes nuolatos atveždavo neįgaliųjų iš kitų lagerių. Daugiausia kalinių buvo iš Vakarų Ukrainos ir Baltijos kraštų. Lietuviai Spasko lageryje sudarė 20 proc. bendro kalinių skaičiaus. Daugiausia tai buvo Lietuvos partizanai, jų rėmėjai bei ryšininkai. Nemažai Spaske kalėjo Lietuvos kariškių, kunigų bei kitų inteligentijos atstovų. Įamžinti Kazachijos lageriuose kalėjusių lietuvių atminimą pradėta dar 1990 metais. Tais metais Kazachstane – plačiai išsimėčiusiuose buvusiuose Kazachijos lageriuose lankėsi Lietuvos ekspedicija, kurios dėka lagerių vietos buvo pažymėtos atminimo ženklais, kryžiais ir kryželiais. Ilgainiui aplink lietuvių paliktus ženklus pradėjo formuotis ištisi memorialai, paminklus statė šalys, kurių piliečiai kalėjo šiuose lageriuose. Dabar kapaviečių laukas Spaske – tarptautinio memorialo vieta. Čia kalėjusiesiems ir mirusiesiems lageryje paminklus pastatė Vokietija, Vengrija, Lenkija, Prancūzija, Ukraina, Suomija, Italija, Rumunija ir kitos šalys. Šiuo metu tarptautinio memorialo vietoje Spaske nukentėjusiesiems nuo komunistinio teroro pastatyti 26 šalių paminklai.

 

Į Kazachstaną atvykusi Lietuvos Respublikos delegacija, aplankė tas vietas, kuriose kalėjo ir mirė tautiečiai. Astanoje delegacija susitiko su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Kazachstano Respublikoje Vytautu Naudužu, kitais ambasados darbuotojais, Almatoje – su Lietuvos Respublikos l. e. generalinio konsulo pareigas Valdu Burneika, susipažino, su kokiomis problemomis susiduria Kazachstane gyvenantys lietuviai, teikė informaciją dėl grįžimo nuolat gyventi į Lietuvą, supažindino su Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių grįžimo į Lietuvą programa bei teikiama valstybės parama grįžtantiems nuolat gyventi į Lietuvą tremtiniams, politiniams kaliniams ir jų šeimų nariams. Remiantis oficialia informacija, Kazachstano Respublikoje šiuo metu gyvena apie 7000 mūsų tautiečių, Karagandos srityje apie 2500 lietuvių, kurių dauguma – tremtiniai, politiniai kaliniai ir jų palikuonys. Kirgizijos Respublikoje delegacija susitiko su Garbės konsulu Biškeke Stasiu Vidugiriu, spaudos ir informacinių priemonių atstovais. Lietuvos delelegaciją visuose renginiuose lydėjo Lietuvos Respublikos garbės konsulas Karagandoje, Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vitalijus Tvarijonas. Taip pat Lietuvos delegacijai nuoširdžiai talkino ir visur lydėjo Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, apie renginius Kazachstano ir Kirgizijos Respublikose, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komiteto korespondentų rūpesčiu, informacija bus pateikiama Lietuvos visuomenei.


Apie vizitą rašė Kirgizijos žiniasklaida.

 

Vaizdo medžiaga apie Lietuvos Respublikos delegacijos ekspediciją į Kazachstano ir Kirgizijos Respublikas.