politinių kalinių, tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą po 1990 m.  programos įgyvendinimo apžvalga

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, okupaciniu laikotarpiu iš Lietuvos neteisėtai represuota buvo apie  300-500 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugelis jų žuvo lageriuose, o išlikusiems ilgus metus buvo uždrausta grįžti, okupacinei valdžiai neleidžiant Lietuvoje apsigyventi, įsidarbinti. Tremtinių grįžimo procesas labai ilgas ir sudėtingas, besitęsiantis nuo 1953 m. iki šių dienų. Grįžusiųjų skaičiaus niekas tiksliai nežino, jį sunku nustatyti. Didžiausia grįžimo banga vyko 1956–1960 m., tačiau daugelis grįžusių į Lietuvą tremtinių susidūrė su labai sunkiomis sąlygomis – jie negalėjo užsiregistruoti, gauti būsto ar darbo, jų turtas buvo nacionalizuotas. Sąlygos grįžti tremtiniams buvo sudarytos tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau ir dabar buvusios SSRS teritorijoje gyvena tūkstančiai buvusių tremtinių ir jų šeimos narių. Nemažai jų atsidūrė ypač sunkioje padėtyje dėl pokomunistinių šalių ekonominio nuosmukio, karo veiksmų ir kitų nepalankių aplinkybių.

 

1990 m. atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė kaip vieną iš prioritetinių savo krypčių pradėjo formuoti ir įgyvendinti valstybės socialinę politiką politinių kalinių ir tremtinių šeimų grįžimo klausimu. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą programą ir jos įgyvendinimo principus. Šioje programoje deklaruotas Lietuvos valstybės įsipareigojimas sudaryti realias galimybes reabilituotų politinių kalinių, tremtinių bei jų vaikų šeimoms, aiškiai apibrėžiant bazines priemones, sugrįžti į Lietuvą ir padėti jiems integruotis į šalies gyvenimą. Numatytų priemonių įgyvendinimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pavedė organizuoti Socialinių paslaugų priežiūros departamentui, be to, programą įgyvendinti padeda socialinės apsaugos ir darbo ministro sudaryta tarpinstitucinė komisija, veikianti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jos personalinę sudėtį sudaro vyriausybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Socialinių paslaugų priežiūros departamento, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijosbei Lietuvos savivaldybių asociacijos. Atskirus grįžtančių asmenų klausimus pagal priskirtą kompetenciją sprendžia vietos savivaldos institucijos, Švietimo ir mokslo ministerija, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

 

1992 m., kai programa dar tik buvo pradedama įgyvendinti, teikiama pagalba apsiribojo tik persikėlimo išlaidų apmokėjimu, buvo siekiama, kad kuo daugiau neteisėtai represuotų asmenų sugrįžtų į Lietuvą. Tačiau valstybei prisiimant vis daugiau atsakomybės už tremtinių grąžinimą, teikiamų paslaugų spektras norintiesiems grįžti didėjo. Nuo 1994 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžete kasmet numatomos lėšos leidžia grįžtantiems tremtiniams teikti įvairesnę socialinę paramą: kompensuojamos persikėlimo išlaidos, skiriamos vienkartinės pašalpos įsikūrimui, finansuojamos darbo vietos pagal teritorinių darbo biržų bei juridinių asmenų pateikiamus pasiūlymus, organizuojami profesinės kvalifikacijos arba perkvalifikavimo kursai, organizuojamas valstybinės (lietuvių) kalbos mokymas, organizuojamas vienišų, garbaus amžiaus, ligotų tremtinių pervežimas į Lietuvą, teikiama socialinė parama kitose valstybėse nuolat gyvenantiems socialiai remtiniems Lietuvos Respublikos piliečiams, norintiems grįžti į Lietuvą, teikiama finansinė parama grįžtančių tremtinių vaikams, besimokantiems Vilniaus Lietuvių namuose, teikiama finansinė parama lietuvių bendruomenėms, tremtinių organizacijoms rengti suvažiavimus, konferencijas, kurių tikslas – informuoti dėl tremtinių grįžimo, jų pensinio aprūpinimo, įsidarbinimo galimybių, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir kitais klausimais, kompensuojamos išlaidos tremtinių palaikų pervežimui į Lietuvą. Šiuo metu siekiama kokybinių kriterijų: skatinama, kad grįžę tremtiniai ir jų vaikai integruotųsi gimtinėje, greičiau išmoktų kalbą, suteikiama galimybė pakeisti turimą profesiją, įgyti reikalingą Lietuvos darbo rinkoje.

 

Lietuvių kalbos grįžtantys asmenys pradėti mokyti 1994 metais. Valstybinės kalbos mokymas laikomas viena iš galimybių grįžtantiems asmenims sėkmingai integruotis į šalies gyvenimą, todėl siekiama, kad mokymo procesas būtų vykdomas visuose šalies miestuose ir rajonuose. Grįžtantys asmenys pagal turimą išsilavinimą ir pageidaujamą darbą turėtų įgyti I, II arba III valstybinės kalbos mokėjimo kategorijas. Atsižvelgiant į ne Lietuvoje gyvenančių tremtinių ir jų šeimos narių lietuvių kalbos mokymosi poreikius vietos bendruomenėse, buvo organizuojami vasaros lietuvių kalbos kursai. Mokytis ir tobulinti lietuvių kalbos į vasarą organizuojamus kursus rinkosi lietuvių bendruomenių atstovai iš buvusios Sovietų Sąjungos – ketinantys grįžti į Lietuvą tremtiniai ir jų šeimos nariai. Tęstinis projektas „Pamokos bendruomenėse: pakeliui į Lietuvą“, kuris buvo vykdomas penkerius metus iš eilės, 2014 m. vėl atnaujintas. Pagrindinis šio projekto tikslas – sudaryti galimybes lietuvių bendruomenių atstovams – grįžtantiems tremtiniams, politiniams kaliniams bei jų šeimos nariams, gyvenantiems buvusioje SSRS teritorijoje, atvykti į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos. Vasaros lietuvių kalbos kursai suteikė kursų dalyviams galimybę intensyviai pasimokyti lietuvių kalbos, įgyti pradinių kalbinės kompetencijos įgūdžių bei patobulinti jau turimus lietuvių kalbos vartojimo įgūdžius. Mokymai buvo siejami su adaptacijos priemonėmis, todėl organizuotos mokomosios pažintinės išvykos, susitikimai su lietuvių kultūros, istorijos specialistais. Kursai buvo parengti taip, kad ne tik gausėtų lietuvių kalbos žodynas, gerėtų kalbinė kompetencija, tačiau kartu būtų suteikta ir informacijos apie Lietuvą, stiprėtų ryšys su tėvų ir protėvių kraštu. Vasaros lietuvių kalbos kursai padeda juose dalyvavusiems žmonėms aktyviau reikštis bendruomenių veikloje, o grįžus į Tėvynę – sėkmingiau ir per trumpesnį laiką adaptuotis joje.

 

 

 

Vasaros kursuose mokėsi atstovai iš tolimiausių Sibiro platybių ir kitų vietovių: Altajaus kr., Irkutsko sr., Krasnojarsko kr., Buriatijos, Komijos, Jakutijos, Magadano, Karelijos, Karagandos, Vladivostoko, Tomsko, Ukrainos, Sankt Peterburgo bei Maskvos lietuvių bendruomenių. Dalyviai mokėsi lietuvių kalbos pagal pradedančiųjų ir pažengusiųjų lygio programas, dalyvavo ekskursijose po Vilnių, aplankė Rumšiškes, Kernavę, Kauną, Trakus, Varėnos bei Rokiškio įžymias vietas, klausėsi paskaitų, susijusių su lietuvių tautosaka, etnokultūra, istorija. Vasaros lietuvių kalbos kursuose mokėsi 153 asmenys.

 

Tremtinių vaikai ir vaikaičiai lietuvių kalbos ir tradicijų bei vidurinio išsilavinimo gali siekti Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje. Šioje mokykloje gali gyventi ir mokytis lietuvių kilmės vaikai, kurių tėvai dar gyvena už Lietuvos ribų.

 

Grįžtantys asmenys, persikėlę nuolat gyventi į Lietuvą, turi teisę naudotis socialinėmis garantijomis, numatytomis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais: pensinis aprūpinimas, transporto lengvatos, užimtumo garantijos, globa ir rūpyba.

 

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą politiniams kaliniams ir tremtiniams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo arba sukakusiems senatvės pensijos amžių nustatytąja tvarka skiriamos atitinkamo dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos.

 

Taip pat politiniams kaliniams ir tremtiniams, išbuvusiems kalėjimuose ir tremtyje tolimojoje Šiaurėje ir jai prilygintose vietovėse ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų, skiriamos valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos likus 5 metams iki senatvės.

 

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu politiniams kaliniams ir tremtiniams numatyta teisė įgyti vienkartinius bilietus su 50 procentų nuolaida reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei vienkartinius arba mėnesinius vardinius važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais.

 

Nemaža dalis grįžtančių asmenų yra darbingo amžiaus. Asmenų užimtumo teises ir garantijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas ir kiti teisės aktai. Grįžtantiems asmenims pageidaujant, jie siunčiami mokytis profesijos (supažindinant su profesine terminologija lietuvių kalba), atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius.

 

Pensinio amžiaus grįžtantys asmenys, kurie dėl senatvės, negalės ir tam tikrų socialinių aplinkybių negali savimi pasirūpinti, turi pirmumo teisę apsigyventi Vilniaus apskrities specialios paskirties globos namuose ”Tremtinių namai”. Taip pat grįžtantys asmenys, kuriems reikia nuolatinės globos ar rūpybos, dėl apgyvendinimo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis ir į kitas savivaldybių ar apskričių socialinės globos įstaigas.

 

Tačiau grįžtantiems asmenims pradedant apsispręsti persikelti nuolat gyventi į Lietuvą ir pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą didžiausią įtaką turi būsto klausimų sprendimas. Galimybė apsirūpinti būstu Lietuvoje – tai vienas svarbiausių ir didžiausią įtaką represuotų asmenų šeimų sugrįžimo procesui turintis veiksnys, jam, beje, reikia ir daugiausia investicijų. Atsižvelgdama į tai, kad dalis buvusių represuotųjų šeimų grįžta į Lietuvą anksčiau, negu savivaldybės turi galimybę juos aprūpinti būstu, ir siekdama spręsti grįžtančiųjų laikino apgyvendinimo klausimus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 1997 m. įsteigė 60 - ties butų Grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punktą. Šių namų naudojimo, apgyvendinimo, eksploatacijos ir kitus reikalus, pagal įgaliojimą, administruoja Socialinių paslaugų priežiūros departamentas. Grįžtančių tremtinių laikini apgyvendinimo namai aprūpinti būtiniausiais baldais, yra visi komunaliniai patogumai. Punkto gyvenamosios patalpos išnuomojamos grįžtančių asmenų šeimoms įrašytoms į pasirinktos savivaldybės grįžtančių asmenų sąrašą nuomos pagrindais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Nuo 2015 m. Grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punkto, kaip laikinųjų apgyvendinimo namų statusą planuojama pakeisti, šių namų gyvenamąsias patalpas numatoma išnuomoti ten gyvenantiems grįžtantiems tremtiniams, kurie iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra pateikę prašymus savivaldybėms,  su teise jas privatizuoti.

 

Per pastaruosius 20 metų būstu aprūpintos 1930 grįžtančių asmenų šeimų, įrengti 60-ies butų grįžtančių tremtinių laikini apgyvendinimo namai, kuriuose gyvena grįžę ir laukiantys būstų savivaldybėse tautiečiai. Garbaus amžiaus Sibiro tremtiniai, politiniai kaliniai jaukią pastogę ir prieglobstį gali rasti ir yra laukiami jaukiuose 80 vietų globos namuose ,,Tremtinių namai“. Grįžtančių asmenų apgyvendinimui Lietuvos Respublikos Vyriausybė panaudojo per 106 mln. litų valstybės biudžeto lėšų.

 

Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių sąrašuose įregistruota dar 314 grįžtančių asmenų šeimų, dauguma jų laukia butų Vilniaus ir Klaipėdos miestų savivaldybėse. Siekiant visoms grįžtančių asmenų šeimoms suteikti paramą, aprūpinti juos būstu Lietuvoje bei sudaryti galimybes integruotis į šalies gyvenimą, buvo būtina pratęsti Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą programos įgyvendinimą. Todėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tęsdama šios programos įgyvendinimą, patvirtino Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą veiklos planą. Jį įgyvendinus bus įvykdytas visai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijai svarbus valstybės politinis įsipareigojimas – padėti sugrįžti į Tėvynę neteisėtai represuotų asmenų šeimoms, suteikiant valstybės paramą apsirūpinti būstu ir socialinei integracijai.

 

 

 

 

 

 

 

Atnaujinimo data: 2017-01-10